Meniu
Laimingi, kam patinka visi keturi metų laikai. Deja, nesu iš tų. Negaliu sakyti, kad žiemos nekenčiu. Visgi didžiausias žiemos teikiamas džiaugsmas yra tai, kad ji galų gale baigiasi. Tačiau kol to galo sulauki, vos pati galo negauni...
Nežinau, ar medikai įvardija tokį negalavimą kaip „žiemos sindromas“. Veikiausiai ne. Tačiau patikėkit, jis egzistuoja. Ir tikrai ne geresnis už PMS (priešmenstruacinį sindromą). Tai toks PMS, trunkantis mažiausiai tris mėnesius ir dažnai pasireiškiantis labai panašiais simptomais: nuotaikų kaita, dirglumu, energijos nebuvimu, jautrumu, mieguistumu. Maža to, nuolat kimba visokie virusai, mikrobai, peršalimai ir alergijos, oda išsausėja, išjautrėja, papilkėja, plaukai elektrinasi, akys džiūsta, nagai lūžinėja... Ne savijauta, o tikra katastrofa! Ir idėja „ateis pavasaris – savaime praeis“, patikėkite, šildo labai menkai. Tas „praeis“ reiškia ketvirtadalį gyvenimo, praleistą belaukiant pavasario! Ar ne per daug? Nors ėmus, ir dumk kur nors, kur tos žiemos nebūna. Na, bent jau į kokią Italiją, ar ką...
„Būna ir pas mus žiema!“ – atremia mano samprotavimus Romoje įsikūręs bičiulis. – „Štai, kaip tik ženklas, kad jau viduržiemis. Citrinos prinoko!“
Tiesą sakant, tuo momentu norėjosi jam sprandą nusukti. Jis dar tyčiosis! Pas mus kankorėžių nuo eglių nepasiskinsi, o pas juos, matote, citrinos prinoko! Ir tai vadinasi žiema! Buržujai... Paskui susimąsčiau. Citrinos? Chm... Citrinos. O gal ir ne be reikalo jos prinoksta tada, kai saulės šviesos net toje pakankamai išlepintoje Italijoje ne per daug? Kai baigiasi ir optimizmo, ir vitamino C atsargos. Kitaip tariant, kai labiausiai to reikia kūnui ir sielai.
Žinoma, mūsų platumose citrinos neauga. Ir vitamino C stygių protingi žmonės rekomenduoja „kamšyti“, pavyzdžiui, raugintais kopūstais. Kūnui tie kopūstai gal ir gerai. Ne gal. Tikrai gerai. Nesiginčysiu, juose tikrai visokio gėrio aibės esama (be C dar ir nemažai B grupės vitaminų, kalio, kalcio, fosforo). Bet štai sielai nuo jų gyvenimo džiaugsmas ir vasaros pojūtis negrįžta – nors tu ką! Kas kita – citrinos ar kitokie citrusai.
Kalbėdami apie kvapą, dažnai pasakome, kad tas ar kitas dalykas kvepia skaniai. Net tada, kai neturime omenyje maisto. Pavyzdžiui, kalbėdami apie rožes. O štai citrinos ar kitų citrusų aromatas tiesiogiai siejasi su maistu, skanumu, žadina apetitą arba... bent jau maloniai kutena mūsų uoslės receptorius ir smegenų ląsteles. Maloniai – tiesiogine to žodžio prasme. Suteikdamas malonumą. Ir visai ne būtinai nuo to užsimanai valgyti. Nes, tarkim, šokolado aromatas irgi teikia malonumą... O drauge ir norą tą malonumą patirti ne tik uoslės, bet ir skonio receptoriais. Kuo tos saldžių plytelių pavidalo „laimės injekcijos“ baigiasi, patys numanote. Žinoma, papildomu „gelbėjimosi ratu“ ant liemens, kuris, užuot išgelbėjęs nuo žieminės depresijos, tik dar giliau į ją įmurkdo. Tada reikia „didinti dozę“... Taip „gelbėjimosi ratas“ pereina į naują, aukštesnę pakopą, tapdamas užburtu ratu. Iš kurio išeiti be tų jau minėtų citrinų, žinoma, galima, bet... Įdomiau su jomis, ar ne?
Taigi, kuo mums gali pagelbėti citrinos – nuo žiemos snaudulio, vitaminų stygiaus, sulėtėjusios medžiagų apykaitos ir paprasčiausio apsirijimo, kai „nori to, nežinia ko“?
Visų pirma, be abejo, vitaminas C. Kažkodėl tas vitaminas mums atrodo toks banalus, neįdomus ir ant kiekvieno kampo besimėtantis, dedamas į vaisvandenius, putojančias tabletes ir visur kitur, kad atrodo, jog jo stygius mums tikrai negali grėsti. Visgi nėra jo ir per daug. Dažniausiai. Šviežiomis daržovėmis bei vaisiais ir taip retai kas per daug „piktnaudžiauja“. O jau juo labiau – žiemą. Nekalbant apie tai, kad ir tie vaisiai bei daržovės būna „nugaravusiais vitaminais“ – iš rūsio, stiklainio, šaldiklio ar hodroponinio olandų šiltnamio. Su vidurvasario saulės nuglamonėtu obuoliu ar lauko lysvėje augusiu pomidoru net toj pat lentynoj negulėjo... Žodžiu, ne kažin kas. O štai vitamino C poreikis žiemą priešingai – išauga. Nes būtent ši medžiaga yra atsakinga už teisingą mūsų imuninės sistemos veiklą, organizmo atsparumą. Stresinėse situacijose vitaminas C tirpte tirpsta. O net didžiausi žiemos gerbėjai turėtų pripažinti, kad žiema mūsų organizmui yra didžiulis stresas, kuriam jis iš esmės nėra pritaikytas. Nekalbu apie vaikščiojimą ar važinėjimą slidžiomis gatvėmis ar šildymo sąskaitas, kurias gavę pusė lietuvių eina į vaistinę valerijonų. Čia vitaminas C kažin ar padėtų. Žiūrėkime paprasčiau. Kiek kartų per dieną iš šiltos, tarkim, +20 laipsnių patalpos išeiname į lauką, kur laikosi saikingas -10 šaltukas? O jei mažiau saikingas -20 ar net -30? Skirtumas – 30, 40 ar net 50 laipsnių. Beveik tas pats, kas iš 60 laipsnių pirties – į 10 laipsnių lapkričio ežerą. Stresas? Dar ir koks! Ir taip – kasdien po kelis kartus! Taigi vien fiziškai, dėl temperatūros svyravimų, mes patiriame pakankamai nemenką stresą. Apie šviesos stygių, sausą patalpų orą, odos kvėpavimui kliudančius storus drabužių sluoksnius ir kitas nelaimes šį kartą nekalbėsim. Ir taip jau pesimizmo daug...
Bet grįžkime prie citrinų. Greta vitamino C jose nemaža ir kitų naudingų medžiagų (pvz., pektinų, obuolių rūgšties, karotino). Citrinų eterinis aliejus (vadinasi, ir jų aromatas) gerina apetitą, bet drauge pasižymi skysčius varančiomis bei organizmą valančiomis savybėmis. Taigi, užuot „užkabinusios gelbėjimosi ratą“, citrinos priešingai – gali pagelbėti sumažinti patinimus, paburkimus, susikaupusius skysčius ir t.t. Kai kas sako, net celiulitą naikina. Sunku pasakyti, ar tai „panašumo magija“ (mat celiulitas primena citruso žievelę), ar faktas. Tačiau citrina iš tiesų nebloga detoksikacijos priemonė. Su sąlyga, kad vartosime ją taip, kaip reikia, o ne, pavyzdžiui, su riebiu lašišos kepsniu, kas savaime malonu ir skanu, bet organizmą valančiomis savybėmis, deja, nepasižymi.
Daugeliui žinomas citrinos vartojimo būdas – susmulkinus ją sumaišyti su medumi ir imbieru. Vartoti su arbata ar tiesiog šiaip – po šaukštelį kaip šildančią ir organizmą stiprinančią priemonę. Tačiau su imbieru visgi reikia atsargiai. Nepamirškite, kad tai gana stiprus, aštrus ir stipriai kaitinantis prieskonis. Tad pamėginus tokiu būdu išsigydyti kad ir tą patį nuolatinį mūsų žvarbių žiemų palydovą peršalimą, galima ne juokais susipykti su savo inkstais ar sudirginti skrandį. Kažin, kas dar blogiau... Bet jei skrandis ir inkstai sveiki, o lauke – gūdus minusas, šaukštelis to mišinuko tikrai sušildys ir suteiks energijos.
Teko girdėti dar vieną įdomų ir vertą pabandymo citrinų vartojimo būdą – 21 dienos detoksikacinę programą su citrinomis. Itin gerai veikia odą, virškinimą ir, žinoma, nuotaiką. Viskas labai paprasta. Kiekvieną rytą, tik nubudę, išgerkite maždaug puslitrį šilto vandens, į kurį įspaustos pusės citrinos sultys. Viskas. Toliau valgykite tai, ką visada, gyvenkite taip, kaip įprasta. Tik nenustebkite, jei po tokio rytmetinio pasveikinimo jūsų organizmas ims elgtis kiek kitaip. Pavyzdžiui, mažiau norėsis sunkaus ar riebaus maisto, nebe taip vilios šokoladas ar pyragaičiai. O štai energijos atsiras daugiau. Oda pasidarys lygesnė, sumažės jos dirglumas. Ir nuotaika turėtų pagerėti. Valio! To ir norėjome, tiesa? Net jei ne vien citrinos ir jų magiškieji vitaminai ar eteriniai aliejai viską padarė. Gal tiesiog – dalelė saulės iš visgi šiltesnių ir saulėtesnių kraštų? Bet koks, tiesą sakant, skirtumas? Jei ir placebo efektas – svarbu, kad tik veikia!
O jei tokie gudrūs metodai atrodo pernelyg sudėtingi, išbandykite seną, gerą klasiką: puodelį žolelių arbatos su medumi ir citrina. Pageidautini priedai – šiltas pledas ir gera knyga. O jei dar murkianti katė ant kelių... Peržiemosim kaip nors, ar ne? Nes kiek gi čia toj Lietuvoj tos žiemos, kai pagalvoji? Tik trys mėnesiai... Gerai gi, kad ne penki. Jaučiat, kaip optimizmas grįžo?..